Prisipažinsiu, važiuodamas fotografuoti nežinojau ko tikėtis. Važiavau nepadaręs namų darbų, neapgalvojęs plano ką ir kaip fotografuosiu, galima sakyti - visiškai aklai. Ne paslaptis, neretai mes esame linkę tiesiog nematyti šių žmonių, o jei ir tenka susitikti - į juos žiūrime su atjauta ir gailesčiu, nes jiems "nepasisakė", gyvenimas juos "nuskriaudė".
Nors su savo naujais pažįstamais praleidau nedaug laiko, tačiau to pakako, kad dar kartą įsitikinčiau - išankstiniai nusistatymai nėra teisingi. Nereikia jiems mūsų gailesčio, bent jau to, kurį mes demonstruojame viešai, jiems reikia paprasto žmoniško bendravimo, o gal tiesiog buvimo šalia.
Daugelis jų kur kas labiau nei mes vertina tai ką turi, jų įsitraukimas į atliekamus darbus tiesiog stebina, o galutinis darbų rezultatas neretai vertas pasigėrėjimo – matosi, kiek atsidėjimo ir meilės į juos įdėta.
Visos nuotraukos darytos kasdieninėje aplinkoje, be papildomo apšvietimo, jos tikrai nėra idealios, tačiau aš ir bandžiau juos parodyti tokius, kokie jie yra – paprastus, kuklius ir nuoširdžius. Tikiuosi, bent iš dalies man tai tai pavyko. Nes jie to tikrai verti.
Nors su savo naujais pažįstamais praleidau nedaug laiko, tačiau to pakako, kad dar kartą įsitikinčiau - išankstiniai nusistatymai nėra teisingi. Nereikia jiems mūsų gailesčio, bent jau to, kurį mes demonstruojame viešai, jiems reikia paprasto žmoniško bendravimo, o gal tiesiog buvimo šalia.
Daugelis jų kur kas labiau nei mes vertina tai ką turi, jų įsitraukimas į atliekamus darbus tiesiog stebina, o galutinis darbų rezultatas neretai vertas pasigėrėjimo – matosi, kiek atsidėjimo ir meilės į juos įdėta.
Visos nuotraukos darytos kasdieninėje aplinkoje, be papildomo apšvietimo, jos tikrai nėra idealios, tačiau aš ir bandžiau juos parodyti tokius, kokie jie yra – paprastus, kuklius ir nuoširdžius. Tikiuosi, bent iš dalies man tai tai pavyko. Nes jie to tikrai verti.
Šio ciklo nuotraukos 2020 metais demonstruotos Lietuvos Respublikos Seime ir Mykolo Romerio universitete surengtose parodose
